2.Kitimo būdai

 
  Šio poskyrio medžiaga irgi pateikiama supaprastinta, su praleistomis detalėmis, kurios pradiniame etape gal gali įvesti ir painiavos.

   Judėjimo vyksmą galima analizuoti per pasirinktos trukmės laiko atkarpas. Fizinė Judėjimo (pradžiai Niutono mechanikos prasmėje) momentinė būsena pradiniame laiko atkarpos taške bus kitokia, negu  galiniame laiko atkarpos taške.
   Ir taip jau n metų.   
   Tad teikiamoje logikoje atsiranda sekančios nuostatos:

  Būsena – momentinių būsenų visuma, apibrėžta laiko atkarpa.
  Būsena turi savo gyvavimo pradžią, eigą ir pabaigą, nes ji apibrėžta laiko atkarpa (laiko atkarpa turi pradžią, eigą ir pabaigą).

   Momentinė būsena – fiksuota momentinė padėtis visoje būsenos eigoje.                                                (2)

   Kiekviena momentinė būsena turi savo padėtį laike, laiko tašką.           

   Kitimo būdas – tiesioginė pokyčio išraiška tarp dviejų negretimų momentinių būsenų.                             (3)  

   Arba pastarieji pabraukti teiginiai skambėtų tiesiog:

   Momentinė būsena yra apibrėžiama kaip reali padėtis ar konkretūs duomenys (judėjimo laipsnis ir etc.)  konkrečioje laiko ir judėjimo vietoje.
   O kitimo būdas yra tiesioginis pokytis tarp dviejų būsenų,  kuriose paimta tik po vieną momentinę būseną (laiko atkarpos tašką).

   Čia kol kas nebus gilinamasi į būsenų pasaulį,, nebent į pabaigą šio poskyrio tai bus kiek akcentuojama. Tad jei kas bandys giliau analizuoti būsenas, šiame poskyryje (t.y. jo pradžioje) galės rasti ir neatitikimų, kurie čia  tiesiog nebuvo detalizuoti ar teikti įvairesniuose sąlyginumuose. Tai daroma siekiant, kad detalės neužgožtų pagrindinės minties.
   O gal  pradinėje susipažinimo stadijoje tiesiog užtektų labiau laikytis  laiko atkarpų traktavimo  ir mažiau kreipti dėmesį į būsenų traktavimo niuansus. Juolab, kad būsenos ir judėjimo laipsniai turi daug bendro, nes JL  gali būti ir  būsenos sudedamosios dalys ir t.t.

   Visa Gamta (Visata, Materija ar kaip kitaip dar pavadinti), kaip būsenų  aibė, gali iš esmės kisti tik trimis būdais (keliais) ir jų variacijomis, ir tik laike. Ir bent iki tam tikrų ribų, kurios gali būti, gali ir nebūti, bet egzistuoja bent ta dalis Materijos, kuri gali judėti tik laike*. 
   * Čia apsiribojama tik judėjimu Niutono mechanikos prasmėje, neliečiama jo (judėjimo) atsvara ir ką tai kartu gali (ar ne) sudaryti ir t.t. Nors einant dar toliau ir giliau, gali  pasirodyti ir kitaip (išlenda ir kiti sąlyginumai).
   Jei Niutono mechanika aprašo tik dalį Gamtos judėjimo, tai kitimo būdai su judėjimo laipsniais, jų skaidymu pilnai ir detaliai aprašo visą judančią Gamtą.                                                                                                (4)
 
  Tai turi pretenzijų aiškinti ir kitas (kad dar ir nežinomas ) Gamtos sandaros dalis ar įveda kažką panašaus į periodinės cheminių elementų lentelės analogą.
 
  Kitimo būdai aprašo visas galimybes kisti.

   Kai kitimas modeliuojamas dviejuose atskiruose laiko (atkarpos) taškuose*, tai absoliučiai visi pokyčiai tarp tų momentų gali būti užrašyti dviem funkcijomis ar jų santykine išraiška.                                                      (5)
  *Čia tie taškai (ir momentinės būsenos)  pažintiniame lygyje pasirinkti su loginiais atskaitos, konstruktyvumo aspektais ir paryškinantys tendencijas.

    Bet vaizdumo dėlei bus įvesta dar viena tarpinė funkcija. Tai nėra labai svarbu šioje aiškinimo atkarpoje. Vėliau tarpinė funkcija gali pasirodyti ir labai reikšminga. Nors vis tiek tarp dviejų kraštutinių kitimo funkcijų (analogiškai kaip tarp lazdos galų yra aibė lazdos taškų) yra aibė jų susimaišymo santykių ar variacijų.     (6) 

   Taigi judėjimo terpės pokyčiai,  atskiruose dviejuose laiko taškuose, gali būti užrašyti tik taip, to pokytis įvyksta tik šių iš principo* įmanomų rėmų  ribose:

              Pirma suyra sena būsena, tada atsiranda nauja.
                                                 ir
              Pirma susikuria nauja būsena, paskui suyra sena.                                                                           (7)

    O vaizdumo dėlei įvesta trečia tarpinė funkcija:

                   Yra sena būsena ir kartu kuriasi nauja.

   *Yra du dėmenys ir vyksmas galimas modeliuoti tik nuo jų (nuo vieno arba nuo kito), trečio pasirinkimo nėra. „Nuo jų“ reiškia, kad galimas ir jų dalinis susimaišymas.
 
   Nors žiūrint paviršutiniškai atrodo, kad viskas vyksta vien viduriniąja eiga, viskas po truputį keičiasi ir tiek. T.y., po truputį yra sena ir po truputį kuriasi nauja, bet čia judėjimo laipsniai ir jų sisteminimas išgrynina kai kurias situacijas ir sukuria visai naujus pretekstus pažinimui su gan neįtikėtinomis galimybėmis.

   Ir tai kol kas paliekama aksiomos lygmeny, nesileidžiant į detales ar fundamentalesnius pagrindimus. Tai dar  bus detalizuojama vėlesniuose skyriuose (bus toks varomasis motyvas ir etc.). 

   Taigi yra trys esminiai kitimo būdai (tiesioginių pokyčių išraiškos tarp dviejų pasirinktų laiko taškų):

                  Pirma suyra sena būsena, tada  atsiranda nauja.         (1KB)  
                                                                               (3 pieš., 24 psl.)                                                                    
                  Yra sena būsena ir  kartu kuriasi nauja.                        (2KB)
                                                                               (2 pieš., 21 psl.)
                  Pirma susikuria nauja būsena, paskui suyra sena.         (3KB)
                                                                                (1 pieš., 20 psl.)

   Ir n  jų santykinių variacijų.                                                                                                                     (8)  

   Per  kitimo būdų prizmę galima analizuoti kiekvieną judėjimo laipsnį atskirai ir sąveikose su kitais laipsniais. Matematiškai įmanoma suskaičiuoti sąveikų variantus remiantis to uždavinio sąlyga, kad pavyzdžiui, yra keturi judėjimo laipsniai  ir tik vienam kitimo ciklui ir tik sąveikose dalyvaujančių laipsnių kiekiui: po du, tris laipsnius ir t.t.

   Kai kurias sąveikas gal galima analizuoti buitiniame lygyje, kitas gal tik aukštesniame lygyje, gal kai kurių ir neįmanoma, gal reiktų ir judėjimo laipsnius pakelti į atitinkamą lygį, – žiūrint kokį norima išspręsti uždavinį.
   Šiaip sekundę galima dalinti į n dalių (atkarpų), sekundžių gali būti n (n kart n), o jei dar laikyti, kad egzistuoja n kiekis savarankiškų judėjimo vienetų, jų kryžminimosi variantų, tai jau gaunasi nn ar  nnnn.....    
   Tokius kiekius informacijos tiek žmogui suvaldyti sunku, tiek lyg ir jai pačiai (Gamtai) turėtų būti sudėtinga susivaldyti, bet Gamtoje tai ypač paprastai sutvarkyta.
   Žmogaus kasdienėje sampratoje tai būtų: skaidyti problemą į dalis ir jas kiekvieną atskirai išspręsti.
   Ir iš visos tokios įvairovės dabar bus paliestos tik kelios nuotrupos, žmogaus požiūriui labiau suprantamos ir įprasmintos.
  Trečio (minėtos keturlaipsnės judėjimo išraiškos ar atskaitos sistemos) judėjimo laipsnio paprasčiausia išraiška yra vienaląstis organizmas, sudėtingiausia – žmogus. Kaip matosi, čia apskritai įmanoma didelė galimų apsisprendimų (nagrinėjime) įvairovė tiek skaičiavimo sistemose, tiek imant ir detalizuojant visą tarpsnį tarp amebos ir žmogaus į judėjimo laipsnius. 
   Visoje šioje didelėje masėje įvairovių – tiek judėjimo laipsnio konkrečių vienetų, tiek kitimo variacijų bei jų abiejų sąveikų – bus aptarti daugiau trečio judėjimo laipsnio pagrindiniai aspektai, dalinai atmetant įvairias vidines posistemes*, ir tik tarp dviejų laiko taškų.
   *Posistemių prasmė paaiškės vėlesniuose skyriuose.

    Dabar laike t1  gali būti  įrašytas kiekvienas visos tos minėtos masės atstovas atskirai, o laike t2 – jų atitinkami palikuonys, bet  detaliau kol kas bus paliesti tik keli to pavyzdžiai.  Duotu atveju neaktualus ir neimamas sekundinis tikslumas, taškai pasirinkti su loginiais atskaitos, konstruktyvumo aspektais ir paryškinantys tendencijas  (kas išsamiau bus paliesta vėliau).
   Čia bus matyti tokia kitimo būdų tendencija, kuri įvyksta tuose keliuose paprastuose buitiniuose pavyzdžiuose. 

     1. Pvz.:
          t1 ameba              -->                   t2 ameba (jos palikuonis)
   Čia bent labai paviršutiniškai matyti, kad judėjimas vyko tarp antro ir trečio kitimo būdo. Yra požymių, kad iro ir kūrėsi kartu, ir yra požymių, kad pirma susikūrė, tada suiro sena.

      2. Pvz.
         t1  paukštis            -->                 t2   paukštis (jo palikuonis)
   Čia jau daugiau panašu tik į trečią judėjimo kitimo būdą: pirma susikuria nauja, tada suyra sena. Nes sena sistema – paukštis – pirma padeda kiaušinį, išperi paukščiuką, maitina, moko jį ir tik tada  netenka savo gyvybės, tai  in general.                                  
      3. Pvz.
         t1  žmogus             -->                 t2  žmogus (jo palikuonis) 
  Čia jau matyti gan besąlygiškai ryškus trečias kitimo kelias. Motina ne tik pirma pagimdė, bet ir užaugino, suteikė savarankiškumą (išsilavinimą, žinias) ir t.t. ir tik tada nuėjo nežinion. 

   Šių pavyzdžių tendencija tokia, kad kuo sudėtingesnis trečio judėjimo laipsnio organizmas (mechanizmas) tuo ryškesnis ir aiškesnis trečio kitimo būdo pasirinkimas.  
   Šiuo siekta parodyti tik pačią tendenciją, nepretenduojant į situacijos elementų preciziškai tikslų išdėstymą,  nors kai kas nuo tokių procesų plataus nagrinėjimo gali ir turi padėti veiksmingai organizuotis įvairioms detalizacijoms vėlesnėje analizėje.
   Ir čia visur tie laiko taškai neturi būti suvokiami kaip gretimi objektai, tarp jų gali būti aibė kitų  laiko taškų (ar tiesiog tarp jų yra kažkoks laiko tarpas).  

   Pačių pagrindinių eigų trečiame KB, detalių sąvokų  stilizuotas grafinis modelis  atrodytų maždaug taip:

  1 pieš.

0 – nulis būsenos                               t1 – kitimo būdo pradžia
0,5 – pusė būsenos                            t2 – kitimo būdo pabaiga      
1 – visa, pilna būsena                         tx –  pirminės būsenos tęstinumo pabaiga
 
  Visgi gal ir stilizuotai, bet buvo kažkokia atkarpos dalis, kurioje abi būsenos artėjo į  t2  gan lygiagrečiai, tapačiai (pastaroji dalis vėliau gali būti  reikšminga  kituose požiūriuose ir jų technologijose).

  Visuose pavyzdžiuose nereikia primaišyti nesamų detalių, kurių nėra tame  nagrinėjamame pavyzdyje (uždavinyje), ypač iš kitų judėjimo laipsnių (ar to paties JL kito vieneto ir etc.). Pavyzdžiui, nereiktų primaišyti, kad vaiką gali auginti kita motina ir etc. Kol kas čia neliestinos įtakos, kad ir minimalios, iš kitų judėjimo laipsnių ir etc.
    Ketvirtasis judėjimo laipsnis šiame skyriuje nebus liestas, jis gan smulkiai bus detalizuotas sekančiuose.

Paliestini ir kai kurie judėjimo laipsnių sisteminių sąveikų kitimo būdai.

   4. Pvz.
         t1 sniegas          -->          t2 vanduo(buvęs sniegas šiltoje aplinkoje) 
    Vyksmo stimulas šiluma. Čia pirmo judėjimo laipsnio sąveika (sniegas) su pirmu judėjimo laipsniu (šilta aplinka – oras, žemė ir t.t.).
   Kitimo būdas turbūt absoliučiai(?) antras. Sniegas po truputį tirpo ir po truputį virto vandeniu.
   Ir tai  smarkiai nesileidžiant į detales ir galimas įvairesnes įtakas iš šalies.
 
                          Grafiškai tai atrodytų maždaug taip:
 
2 pieš.
0 – nulis būsenos                                t1 – kitimo būdo pradžia
0,5 – pusė būsenos                             t2 – kitimo būdo pabaiga
1 – visa, pilna būsena                     
  Čia ta naujos būsenos pradžia nevisai sutampa su senos būsenos pasirinktu laiko tašku (ar momentine būsena), nes visgi pirmas žingsnelis čia priklauso senajai būsenai, pirma iš jos turi kažkas „iškristi“, kad pradėtų kurtis naujoji. Ir pan.

 5. Pvz. 
        t1namas (kuriame gyvena žmonės,  norį ir turį patys* pasistatyti naują namą)    -->     t2naujas namas (kuriame gyvena tie patys žmonės ,kurie norėjo jį  patys pasistatyti )
   *Patys turi pasistatyti ir todėl, kad nesigautų per didelė sisteminė mišrainė, kurioje sunkiau būtų atsekti tendencijas.

   Būtent  šių laipsnių (trečio, ketvirto ir pirmo) ribose kitimas galimas visais trim būdais ir jų variacijomis:
pirmas būdas:  žmonės pirma išardo seną namą, tada stato naują;
antras būdas: žmonės ardo seną namą ir kartu stato naują;
trečias būdas: pirma žmonės pastato naują, tada išardo seną namą.
   Nors techninės išklotinės yra ir žymiai sudėtingesnės, bet šių bendri principai aiškiai parodo tendencijas.

   Šių judėjimo laipsnių sąveika ganėtinai vaizdžiai bei aiškiai parodo ir visų trijų kitimo būdų prasmę.
   Nors gal kiek pirma laiko išveda į priekį sistemines sąveikas, na bet gal nieko tokio.

   Ketvirto pavyzdžio esmė ir tendencija: pirmo judėjimo laipsnio sąveika su pirmu judėjimo laipsniu gali vykti tik antru kitimo keliu (pagal  termodinamikos dėsningumus). Tai irgi yra vienas iš požymių, kurie atskiria kiekybines eigas nuo kokybinių.

   Čia:
   Pagrindinė 2KB veikimo zona yra kiekybinės* eigos ir jų JL.
        *Nors ir šis dar vėliau bus tikslinamas.  

   Vidurinės eigos (2KB) fundamentali reikšmė ta, kad tai yra būtent termodinamikos dėsniais pagrista kiekybinė eiga. Platesniam kontekste ši eiga būtent ir grindžia termodinamikos dėsnių būtinybę.               (9) 
 
   Penkto pavyzdžio esmė ir  tendencija: trečio ir pirmo judėjimo laipsnių sąveika gali vykti visais būdais ir variacijomis.
 
   Žmogaus supratime visas Judėjimas vyksta amžinai, neskubant ir nesirenkant Judėjimo kitimo būdų. Tai gali būti įvardinta kaip optimalus vyksmas, turintis “kažkokio milžiniško preso” prigimtį. Žiūrint detaliau, visame Judėjime susidaro ir “sūkuriukai, židiniai, kito spaudimo dariniai‘‘ ir pan., vadinami Gyvybe (bent tame tarpe) ar Judėjimo laipsniais (virš pirmo). Kurie jau patys turi savo “presiukus”. Tik jau pastarieji yra riboti laike. Tuose mažuose “presiukuose” ,ribojamuose laiko, visi keliai nėra optimalus vyksmas. Šie “presiukai” stimuliuoja vienas kitą, jų energija negali niekur dingti be žymės. Stimuliuoja matematiškai, tai  renkasi ir atitinkamus kitimo būdus.
  Tai vėliau grindžia ir Mistros vektoriaus veiklos pagrindus.

   Grynas, teoriškai absoliučiai vienas judėjimo laipsnis (bent ne pirminis) realiai egzistuoti negali. Jis tėra sistemos dalis, ir tik su ja kartu tegali egzistuoti.                                                                                         (10)

   Grynas, teoriškai absoliučiai vienas pirmas kitimo būdas, bent Niutono mechanikos ribose, realiai realizuotis, vykti negali. Tai prieštarautų energijos tvermės dėsniui, turėtų energija dingti be pėdsakų, o paskui vėl atsirasti kažkaip (pavyzdžiui, tirpstantis sniegas naudoja kažkurio kito JL ar jo vieneto energiją ir pan.).               (11)

   Todėl viskas ir vyksta bendrinėje sistemoje (Vienovėje), nors žymiai logiškiau būtų sakyti ,kad sistema turi savo sudedamąsias. Bet tada pasikeičia minties prasmė, panašiai sakoma – Saulė  ryte patekėjo, nors žymiai logiškiau būtų sakyti –  Žemė pasisuko.

   Ir apskritai, ar egzistuoja tas grynasis vienas izoliuotas pirma sugriūna, tada susikuria nauja? Tai gal kol kas nežinoma ar negalima situacija.
   Nors čia gal viskas labai paprasta.
   Kažkokia sisteminė būsena neišnyksta visiškai, bet išnyksta kuris nors judėjimo laipsnis joje ar kažkuri jo sudedamoji dalis (tai tiktų ir to namo statybai pirmu KB  ir etc.).                                                                  (12)

   Tad reikia ganėtinai tiksliai  atsirinkinėti sąlyginumus, nes pastarieji diktuoja ir savas logikų eigas. Pastarosios logikos gali ir drastiškai skirtis tarpusavyje, o tai  šiaip įvestų daug painiavos paprastuose dalykuose, jei viską analizuotame viename sąlyginume. 

  Paskutinėms pastraipoms pailiustruoti tinka ir tokia stilizuota grafika:

 
3 pieš.

0 – nulis būsenos                               t1 – kitimo būdo pradžia
0,5 – pusė būsenos                            t2 – kitimo būdo pabaiga
1 – visa, pilna būsena                       

  Čia x taškas neigia energijos tvermės dėsnį (energija kažkur išnyko be pėdsakų ir vėl atsirado kažkaip). Ir tai tik tada , kai iš vienos būsenos turi susiformuoti nauja būsena.

  1, 2, 3 piešiniai apibrėžia kraštutinumo ribas. Žemiau nulinės būsenos nieko nėra ir nieko nėra virš visos būsenos. 
  Tai, savo ruožtu,  persiduoda ir iš  kitimo būdų: kitimas yra  arba jo nėra. O pastarasis* sąlygotas tuo, kad būsena gali kisti tik savyje.                                                                                                                          (13)
  T.y., ji gali  arba susikurti, arba iširti. Duotų pavyzdžių kontekste sena būsena tik suyra.
  *Kitimo buvimas ar nebuvimas.   

   Arba tiesiog būsena turi savo gyvavimo pradžią, klestėjimą/eigą ir pabaigą.
   Arba tai turi prielaidų eiti į neribotai mažas ar dideles dimensijas, nes būsena, kaip momentinė išraiška, savo ruožtu gali turėti aibę savų sudedamųjų ir sąlyginumų, kurių eigos tarpusavyje gali nesutapti ne tik laiko skaičiuotėse.

   Arba:
   Kitimo būdai tėra būsenų sąveikų išraiška.                                                                                               (14)

   Šio apibrėžimo trūkumas yra tas, kad sąveikų išraiška nebūtinai gali būti suprasta kaip nenuoseklios eigos momentinių būsenų analizė. O jei mintis pakryps nuosekliąja* (gretimų laiko  taškų) eiga, tai ji, ko gero, reikš tik tiek, kad liekama Niutoninės mechanikos rėmuose ar tiesiog vieno judėjimo laipsnio dimensijoje. Ir t.t.
  *Nuosekliojoje eigoje nėra  skaidymosi į JL.

   Tai (būsenų sąveika) turi ir begalybės požymių, nes ir kiekviena momentinė būsena gali skaidytis, o tai reiškia, kad savame lygmenyje ji irgi yra būsena, dar iš kitos pusės, kai sąveikauja ir laikas, tai, pavyzdžiui, dalinti laiko atkarpą perpus turbūt galima n kartų (ir vis rasti negretimų taškų).
   Ir t.t.

   Nors visa tai gal yra priešlaikinės (per anksti teikiamos) dimensijos. Be būsenų aplinkos  standartizacijos jos gali būti kiek sunkokai priimtinos , o gal kol kas jas geriau ignoruoti.
   Už šių ribų gali būti kitos būsenos ar dar kitos dimensijos. Įvairesnės dimensijos (tame tarpe ir nejudėjimo) bus daugiau aptartos vėlesniuose skyriuose.

                                                                                                                             BESTEV  (15 - 25 psl.)